Kaip pasiruošti darželiui: ramiai, iš širdies ir be skubos

Vaiko išėjimas į darželį - pirmas rimtas žingsnis į pasaulį be mamos ir tėčio šalia. Tai ne tik nauja pradžia vaikui, bet ir jautrus laikotarpis visai šeimai. Ir tai visiškai normalu. Prisimenu, kiek daug minčių kėlė mano pačios vaiko išlydėjimas į ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Nors pati dirbau auklėtoja ir nors žinojau , kaip ir kas vyksta,  man emociškai vistiek buvo jautru. Matydavau, kaip tėvams sunku ir bando tramdyti ašaras paliekant savo vaikus, o jei  išsiskyrimas nėra toks, kokio tikimės, kiek daug iškyla  klausimų -  ar viskas gerai su mano vaiku, galbūt, dar ne laikas?

Tėvų nerimas - natūralus, bet svarbu jį suvaldyti

Labai dažnai vaikams būna sunkiau išsiskirti ne dėl pačio darželio, o dėl tėvų nerimo. Todėl labai svarbu pirmiausia pasirūpinti savimi. 

Kodėl tėvam neramu? Nerimas dažniausiai kyla iš nežinomybės. Kas bus kai užsidarys grupės durys? Ar vaikas neverks? Ar mokės pasakyti, ko jam reikia? Ar auklėtoja pastebės, kad jis liūdnas? Ar nebus vienišas? Tėvai dažniausiai jaučiasi taip, lyg palieka savo vaiką ,, svetimose rankose” , o viduje gimsta kaltė:

• Gal jis per mažas?
• Gal jam per sunku?
• Gal reikėjo dar palaukti/pabūti? 

Šios mintys gali atrodyti įtikinamos, bet jos dažniausiai kyla iš meilės ir atsakomybės jausmo, rūpesčio, o ne realios grėsmės.

Tėvų nerimas tai signalas, kad jiems rūpi. Bet kartais šis rūpestis perauga į kontrolės  troškimą - norą viską numatyti, užtikrinti, kad niekas neįskaudintų ir kad visada viskas būtų idealiai gerai. Tačiau gyvenimas nėra tik toks. Ir darželis - tai mažytis gyvenimo atspindys. Vaikas ten išmoks ne tik lipdyti, dalintis ar savarankiškumo. Jis patirs ir nusivylimą, ir ilgesį, ir džiaugsmą, ir mažus atradimus. Ir visa tai - labai reikalinga, nes vaikus ruošiame gyvenimui.

Ne paslaptis, kad vaikai labai jautriai reaguoja į tėvų emocijas. Net jeigu mama šypsosi, bet viduje negerai, vaikas tai jaus. Jeigu patys tėvai netiki, kad vaikui ten bus gera ir saugu, kaip galime to tikėtis iš paties vaiko. 

Todėl svarbiausias pasiruošimas darželiui prasideda ne nuo vaiko, o nuo suaugusiojo:

• Patikėkite, kad adaptacija yra normalus, pereinamasis etapas.
• Pasikalbėkite su darželio auklėtojomis - jos gali tapti jūsų ramsčiu.
• Pasikalbėkite su savimi, kas jus labiausiai gąsdina? Kodėl kyla šis jausmas?

Ką daryti, kai labai sunku paleisti?

Kai mano vaikas pradėjo lankyti darželį pirmaisiais metais ir jau pasilikdavo pietų miegui pirmuosius kartus nejaučiau palengvėjimo, nes mintys -  ką dabar veikia, ar neverkia, vis pažiūri į telefoną ar neskambino auklėtoja ir žiūri jau reikia eiti pasiimti, o aš visą laiką galvojau apie tai, kad kažkas galbūt negerai - ir suprantu, kaip visa tai gali varginti.                       

 Štai keli patarimai, kurie gali padėti tau ,, pabėgti”  nuo šių minčių:

• Ribokite negatyvias mintis -  stenkitės nekurti blogiausių scenarijų. Jūsų vaikas gali nustebinti stiprybę.
• Dalinkitės jausmais su kitais tėvais - dalindamiesi jausmais suprasite, kad panašūs išgyvenimai būdingi daugeliui, ypač pirmaisiais darželio lankymo metais adaptacijos laikotarpiu.
• Skirkite laiko sau -  kai vaikas darželyje, raskite nors keletą minučių savo poreikiams -  kavos puodelis, kvėpavimas, meditacija ir panašiai.  Tai gali padėti atgauti balansą.
• Leiskite sau išgyventi - jei norisi verkti po atsisveikinimo - tai normalu, leiskite sau tai ir padaryti.

Leiskime vaikui prisijaukinti mintį apie darželį

Su vaiku apie darželį verta pradėti kalbėti dar gerokai anksčiau nei prieš pirmą dieną. Mintys apie darželį turėtų būti pozityvios. Svarbiausia -  be bauginimų. Frazių ,,taip jau reikia” ir ,,nebijok” vartojimas jau duoda ženklą vaikui, kad gali būti kažkas negerai. Galima papasakoti, ką vaikai veikia darželyje: žaidžia su draugais, valgo, eina į lauką, keliauja į užsiėmimus ir panašiai. ,,Darželį”  pažaisti namuose -  tai vaikui padės suprasti, kas jo laukia.

Pirmieji kartai trumpi ir be skubėjimo

Iš savo kelerių metų patirties galiu pasakyti, kad jeigu tik leidžia galimybės nepalikti vaiko vieno jau pirmąją dieną ir visai dienai. Pradžioje svarbu, kad viskas būtų pamažu ir saugiai. Pirmąją dieną galite ateiti pasisveikinti su auklėtojomis, susipažinti su aplinka, kartu pabūti ir keliauti namo. Pirmąją dieną vaikui ir taip daug įspūdžių - pasikeitusi aplinka, nauji žmonės, šurmulys.

Antrąją dieną ateiti drauge, palydėti vaiką į darželio grupę ir drauge pabūti. Jeigu matote, kad vaikas jaučiasi gerai, galite nueiti į rūbinę, bet prieš tai būtinai įspėjus vaiką, o nepabėgti pamačius, kad vaikas jaučiasi gerai ir jūsų neieško. Trečiąją ar ketvirtąją dieną galite susitarti, kad ateisite drauge, tačiau turėsite išeiti, bet būtinai sugrįšite jo pasiimti kai grįš iš lauko, pavalgys pietūs ir taip kiekvieną dieną ilginant buvimo atskirai laiką. Labai svarbu tai , ką sakome vaikui. Nežadame to, ko negalėsime ištesėti ir nemeluojame.  Kai vaikas jaučiasi suprastas ir neišduotas - jam lengviau atsiverti naujai vietai. Labai svarbu atsižvelgti į patį vaiką, tai yra tik rekomendacijos kurios galėtų padėti, tačiau kiekviena situacija ir vaikas yra skirtingi. Kiekviena mama pažįsta savo vaiką geriausiai, pasitikėkite savimi.

Atsisveikinimas - trumpai, šiltai

Pastebėjau, kad ilgi atsisveikinimai dažnai sukelia vaikui dar daugiau streso. Būna , kad tėvai išeina slapta - ,, kad tik vaikas neverktų”. Tačiau tokiu būdu vaikas praranda pasitikėjimą. Įsivaizduokime save: atskrendame į naują šalį, staiga nebematome savo vyro - jis  tiesiog nuėjo puodelio kavos ir nieko nepasakė. Jausmas nemalonus - kyla baimė, nerimas. Taip jaučiasi ir vaikas. Kur kas geriau - apkabinti, pasakyti: ,, Aš išeinu, grįšiu, kai pamiegosi, pavalgysi vakarienę”. Vaikui labai svarbu konkretumas, nes jie dar neturi aiškaus laiko suvokimo, todėl pasakymas, kad ateisiu vakare gali jiems atrodyti kaip nesibaigianti amžinybė.

Kiekvienas vaikas skirtingas

Verkdamas vaikas  išleidžia savo susikaupusias emocijas: liudesį, nerimą ar susierzinimą. Tai nereiškia, kad jis ,,neprisitaikęs”. Jam tiesiog reikia daugiau laiko. Svarbiausia - jautrūs, empatiški suaugusieji šalia , kurie jam padės bei suteiks saugumo jausmą.

Svarbu nepamiršti - kiekvienas vaikas unikalus.  Vienas jau po kelių dienų noriai bėga į grupę, kitam prireikia kelių savaičių ar net mėnesių.  Tai nėra ,,gerai” ar ,,blogai” - tai tiesiog individualus vaiko prisitaikymo tempas.  O suaugusiųjų kantrybė, švelnumas ir pastovumas vaikui yra didžiausia atrama.

 

Kai leidžiate vaikui žengti pirmuosius žingsnius savarankiškai,  jūs neatsisakote jo - jūs dovanojate jam pasitikėjimą. Ir tai yra viena gražiausių dovanų, kurias gali duoti tėvai. Nėra vienos taisyklės, kaip ,, teisingai” pradėti darželį. Esate tik jūs - tėvai, jūsų vaikas ir jūsų kelias. Būkite šalia, palaikykite ir bendradarbiaukite su jūsų vaiko mokytojais.